Kai Ruduokė pradėjo dejuoti, kad uogų norisi tiesiai nuo krūmo, kad parneštos namo jos jau ne tokios skanios…. „Susiranda žmonės problemų….“ pamaniau sau tyliai. Tačiau kitą ir dar kitą dieną ta mintis mane vis lankė. O kada aš pati paskutinį kartą valgiau nuo krūmo? Gal ji teisi, gal tikrai ten kabodamos ir ką tik nuskintos jos yra skanesnės?

Na, yra klausimas, reiškia turi būti rastas ir atsakymas. Paskutinės atostogų dienos pusryčius taip ir suplanavau, kad pirmas patiekalas bus „nuo krūmo“.  Teisingiau tai ne nuo krūmo, o nuo medžio.

Ryte paruošiau „vasaros standartą“ – pienu užpiltus avižinius dribsnius su trintu bananu, džiovintais vaisiais ir riešutais, įmečiau ir po kelias vakar rastas žemuoges. Pusrytukus pasiserviravome lauke ir palikome brinkti ir laukti mūsų kol grišime pavalgę pirmąjį patiekalą. 

Na, o pirmąjį partiekalą išvykome valgyti į seną trešnyną, kuris yra už penkių minučių kelio nuo namų. Prikirtome į valias trešnių, dar mažą puodynėlę prisiraškėme, kad būtų kuo pasigardžiuoti prieš pietus, o ir pusryčių stalą pasipuošti.

Grįžę dribsnius radome balaukiančius ir lėtai pratęsėme pusryčių malonum. Ačiū Ruduokei už tai, kad pasodino man kirminėlį į galvą, kuris nedavė ramybės tol kol neišsukau iš savo giliai išminto takelio ir nepandžiau kitoniškai nei esu kasdien įpratus. Trešnės buvo skanios ir  pusryčiams nuo medžio ir pietums iš puodynėlės, bet kitaip nei kasdien suorganizuoti pusryčiai suteikė didelį malonumą.

Kaip sakė Kastaneda – gyvenimas yra pilnas stebuklų, o didžiausias iš jų yra tas, kad mes tų stebuklų dažniausiai nematome…

 

%d bloggers like this: