Sveiki:)

Mano vardas Jurgita:) Forume komentuodama prisistatinėjau kaip Jurga. Džiaugiuosi atradusi šį puslapį. Ačiū Donata ir Martynai:) Apsvarsčiusi „už“ ir „prieš“ išėjimą į viešumą – nusprendžiau pasidalinti savo istorija.

Kovo pradžioje netikėtai radau „Lieknuosius Gurmanus“. Prieš surasdama LG, keletą mėnesių jaučiaus ne kaip ir ne tik dėl to, kad priaugau apie 3-4 kg. Mano raciono pagrindas buvo miltai ir saldumynai, valgymas be režimo, užkandžiavimai, o to pasekmė – pilvo pūtimas, patinęs kūnas ir šiaip nemalonus savęs jausmas.

Užkabino programos paprastumas ir atsigręžimas į save, į savo kūną, patiko žvilgsnis kitomis, reklamos ir stereotipų netemdomomis akimis apie cukrų, miltus, kavą. Ir užkabino taip, kad pati sau tyliai priėmiau sprendimą pabandyti ir žengti pirmąjį žingsnį. Žengiau – atsisakiau savo rytinės kavos. Net pati nustebau, kad jau antrąją dieną ėmė skaudėti galvą – juk tik vienas puodelis per dieną kavos, tik tiek, o taip veikia! Paskui kažkur internete radau, kad nustojus vartoti kavą, atsistato kraujagyslės, t.y.jos plečiasi, todėl ir jaučiamas skausmas. Kavos atsisakyti buvo lengva. Gal labiau nerimavau psichologiškai, nes jei kavos gėrimo ritualo nėra, tai mano rytmety atsiranda didžiulė skylė. Kuo ją užpildyti? Nerimas nepasitvirtino. Tiesiog kavos darymą pakeitė pusryčių gaminimas: dažniausiai sutrinu bananą, beriu sėmenis, mirkytas razinas, pjaustau obuolį, užpilu raugintomis pasukomis ir skaniai suvalgau viską. Tiesa, prieš tai išgeriu stiklinę šilto vandens (bičiulės patarimas).

Kitas baisumas, kurio labai bijojau – cukraus atsisakymas. Aš taip esu priklausoma nuo saldumo, kad be jo mano mityba taptų niūri. Bet jei nusprendžiau, tai jau atsisakinėjau cukraus ne išbraukdama saldų skonį, o imdama iš bananų, džiovintų razinų, figų, datulių (skaitau produktų aprašymus, kad nebūtų mirkyti sirupe). Taip, manau, cukraus klausimą išsprendžiau ir jau galiu ramiai praeiti pro bloguosius saldėsius ir džiaugtis natūraliu saldumu. Valio:)

Dar vienas žingsnis, kurį žengdama vis krypteliu – užkandžiavimas. Kol kas neesu tikra, ar tai kyla dėl emocinio valgymo, ar dėl to, kad nepakankamai sočiai valgau. Bėgant laikui, tikiuosi, suprasiu, o kol kas nesmerkiu savęs. Dažnai pagaunu save lyg nevalingai rankoje laikanti užkandį, bet dar nepakėlusi jo pasisakau sau: „Aš dabar maitinuosi sveikai, daug įveikiau ir man nereikalingas šitas sausainis (pyragas, tarškutis, kepinta duona ir t.t.). Jis man nieko naudingo neduos.“ Dažniausiai pavyksta susikalbėti su savim ir atitraukiu rankas nuo netinkamo produkto, o jei ne, nepriekaištauju sau labai. Primenu sau, kad dar tik pradžia ir toks nusižengimas – ne žūtbūtinė kova, o paprastas ėjimas į tikslą.

Štai dabar prisipažinsiu, kad 100% programos nesilaikysiu. Gal kiek liūdnoka, bet ir sąžininga iš mano pusės. Gyvenu tarp kitaip valgančių žmonių, svečiuosjuosi, bendrauju ir tikrai noriu paragauti jų gaminto maisto, visai nesukant galvos yra ten negerų produktų, ar ne, besišnekučiuojant  išgerti vyno ir mėgautis bendryste. Palieku sau socialiniam nuokrypiui apie 5%, o visa kita – 95% ir daugiau noriu gyventi pagal LG.

Pagrindinis mano tikslas-maitintis pagal LG, nevartojant alkoholio, cukraus, kvietinių miltų, gyvulinių riebalų ir kitų nereikalingų produktų, neužkandžiauti ir maitintis 3 kartus per dieną skaniai ir sočiai. (Režimas – puikus dalykas, suteikiantis struktūrą mano dienai, nes, atrodo, ir laisvo laiko daugiau atsiranda:))

O dabar konkretūs dalykai. Man 34 m., ūgis – 174, svoris, pradedant gyventi pagal LG – 60,9 kg, o praėjus dviems savaitėms – 59,0 kg. Ar noriu dar numesti svorio? Jei atvirai, norėčiau iki 57 kg, bet vertinant tai, kaip jaučiuosi dabar, svorio klausimą palieku spręsti pačiam kūnui.

Kaip jau džiaugiausi kažkuriam komentare, LG Photoshop programa veikia puikiai – jokių užtinusių paakių rytais:) ir gera savijauta. Tikiuosi, kad LG taps mano gyvenimo būdu.

%d bloggers like this: