Sveiki,

Jau senokai tariuosi su savimi ir deduosi susitarusi ir supratusi, jog noriu džiaugtis ir didžiuotis savimi. Tačiau tas susitarimas ir supratimas trunka naktį – kai miegu. O kai pabundu – visko kaip nebūta. Turiu pripažinti – esu silpnavalė ir negaliu padaryti to viena, be palaikymo. Todėl ir siunčiu savo istoriją Jums – bendraminčiams ir bendrą tikslą turintiems žmonėms, kurie gali suprasti, padėti ar netgi pabarti, kai pačiam pritrūksta valios.

Esu jauna (27m.), žema ir apvali. Kai dar buvau vaikas, visi manęs gailėjo, nes buvau išblyškusi ir smulkutė. O kai prasidėjo brendimas – pačią apėmė šokas. Į ūgį neištįsau, tačiau suapvalėjau nemenkai. Taip ir kovoju su svoriu nuo pat paauglystės. Niekada nesilaikiau mitybos dietų. Na gal tik tąsyk kai prieš trejus metus turėjau skrandžio problemų. Reikėjo valgyti labai reguliariai (atsistodavau vidury paskaitos ir išeidavau, nes būdavo metas valgyti). Reguliari mityba padėjo skrandžiui ir svoriui. Bet… Kai baigiasi skausmai, baigiasi ir rūpestis. Vėl ėmiau valgyti neapibrėžtu laiku ir neapibrėžtus produktus. Svoris vėl grįžo, skausmai – ne (ačiū Dangui).

Tikiuos jūsų visų pagalba, pastebėjimais ir pasidalinimais ryžtas ir užsispyrimas sustiprės ir padės įveikti silpnavališkas mintis.

Alkoholio nevartoju ir nerūkau. Tad pradedu nuo kavos ir cukraus šalinimo.

Sėkmės man ir visiems, kurie nori būti laimingi:)

%d bloggers like this: