Laba diena,

Po pareigos atlikimo – trys vaikai kas du metus (sau, vyrui ir Tėvynei) – dovanų gavau penkiolika kg. Vyras gražesnės ir geresnės už mane nesutiko, džiaugėsi manimi tokia, kokia esu, sukūrė net eiles – Ištirps lašiniai, praeis jausmai. Tai ir motyvacija sveikam ūgio ir svorio santykiui buvo nulinė, kol su sūnumi nepakliuvau į ligoninę. Ten palatoje gulėjo peržiemoti mamos paliktas penkiametis čigoniukas, guvus berniukas, bet visiems trukdantis. Kad mano mažasis galėtų ramiai miegoti, skaityti pasakas teko tam čigoniukui. Ir namuose turėtais „ant išaugimo“ rūbais jį perrengiau. Vaikas buvo toks dėkingas, kad, kol susigaudžiau kas vyksta, net ranką pabučiavo – ačiū, stora ponia!. Per mėnesį, sportuojant tris kartus per savaitę ir valgant ne daugiau kaip 1200 kcal, nukrito 7 kg :). Po to, jau sunkiau, per pusmetį nuritinau dar pora kg ir dešimt metų gyvenau su normaliu KMI – 25.

Kol vyras man neįrodė, kad nebus mums gyvenime džiaugsmo ir prasmės, jei neturėsim dar vieno vaikelio. Dėl lygybės (ji turi būti visur ir visada) išsiderėjau antrą sau. Taigi, dabar auginam porelę savo malonumui. Tas malonumas sumažėjo, kai visos mano pastangos numesti „dovanų gautą“ svorį atsimušdavo lyg į sieną – per pusę metų atsikratau trijų-penkių kg, per dorą savaitgalį ar kelionę jie vėl iš svarstyklių šaiposi. Taip praėjo trys su puse metų. Nesutikau savo čigoniuko, beviltiškas pastangas nurašiau ant savo amžiaus, ir iš viso – ne aš kalta…

Kol vasarą vietoj laikraščių skaitinėdama DELFI radau Donatos straipsniuką apie dažno maitinimosi privalumus. Vau. Nes lesinėjant man tie kg ir nedingo… Bet atsisakyti „nuodų“ – ne man, ką aš veiksiu tada?… Trys kartai valgyti – puiku, bet kaip tai padaryti? Dar vakarui neatėjus savęs taip gaila pasidaro…. Ačiū, Rita, už patarimą apie pleistriuką. Aš jį užsiklijavau tarp ausų – kaip sako LG (nebežinau, kuris tiksliai :)).

Tai čia įvadas į mano prasidėjusią kelionę savęs link :).

Mano ūgis 168 cm (duomenys dar mokyklos laikų, niekas daugiau manęs nebematavo, o vaikų gydytojos nedrąsu prašyti..), svoris šį rytą – 76,5 kg 🙂 (kaip man patinka šis skaičius…).

Rugpjūčio 20-oji (pirmadienis) – 81,5 (prieš kelias dienas buvo 83+, bet to skaičiaus aš į savo kalendorių nerašiau. Tyčiom. Kad neverkčiau. Tiek svėriau po penktojo gimdymo :).

22-oji – 81,0. Tą dieną pradėjau rašyti ką ir kiek valgau – vis tik trys kartai per dieną :)!

Dvi dienas galvą skaudėjo. Duonos nesapnavau, bet sekmadienį neišlaikiau… Nuotaikos svyravimai. Pasistengiau nebūti arti vaikų, kai užplūsta susierzinimas dėl nieko.

Kitas pirmadienis – 80,4. Atradau kalanetiką. Per knygą, kurią LG už receptus dovanojo :). Sportiniai rūbai aptempti, atrodau kaip dešrelė, bet aplink tik moterys, o aš pati į galą ir į kampą – kad neerzinčiau (ar mažiau erzinčiau 🙂 – savo nelabai estetiška išvaizda :). Dvasios ir kūno palaima. Rekomenduoju visiems ir visoms. (Šiandien staipiausi prieš veidrodį – didesnių jau nebepirkčiau, jei net ir būtų :)).

Kitas pirmadienis – 79,0. Svoris šimtais gramų visą laiką šokinėja. Tada sugalvojau pasidaryti planą – kad pirmadienį būtų minus kg. Kaip gražiai jis kalendoriuje atrodė! Šitas skaičius laikėsi tris pirmadienius :(. O aš taip noriu…. kad iki gruodžio mėnesio grįžčiau į normalų KMI…

Penktą savaitę (rugsėjo 24-a) pradėjau su 78,4. Plane – šviečia skaičius 76. Dar prieš mėnesį būčiau prisivalgiusi – visko ir daug. O dabar – ant vieno peties Donata, ant kito – Martynas, o prieš akis mano mylimoji trejybė – Ruduokė, Rita ir Algimantas. Nuo dažno LG puslapio skaitymo jie man daugiau nei draugai… Dantis sukandus toliau nevalgau daugiau trijų kartų. Porcijos mažesnės. „Draudžiamu – labiau nerekomenduojamu“ duona ar sūriu pasitenkinu kąsniukais – vienas ar du ir jaučiuosi tokia patenkinta, kad pati savimi stebiuosi… Sportuoti pradėjau keturis penkis kartus per savaitę. Darbo pobūdis leidžia tvarkyti laiką kaip man patogiau.

Kitas pirmadienis – 77,3. :). Nors nuo plano atsilieku dviem kg, bet skaičius vis tiek labai gražus. Savaitgalį vyriausiosios dvidešimtmetis. Nors ji dabar studijuoja toli nuo namų, aš atšvenčiau deramai – šampanas, pyragėliai ir…
Pirmadienis – 78,2. Ir vėl iš LG puslapio neišlindau kelias valandas. Galbūt nuo to šiandien tas gražusis skaičius 76,5… :). Aštuonios savaitės – šeši kg…

Aš kontroliuoju maisto kiekį, pvz., stengiuosi suvalgyti ne daugiau dviejų bulvių. Bet jei jos tokios skanios – tada nebevalgau nieko kito, tik jas. Košės stengiuosi valgyti ne daugiau vieno dubenėlio :). Jei valgau ir bananą – tada košės mažiau. Akys nori daugiau negu pilvas. Sotumas ateina ir su mintimis, nebereikia kiekio. Savijauta pagerėjo iš karto, kai tik pradėjau valgyti tris kartus per dieną ir praktiškai atsisakiau duonos. Riebalai ir cukrus nebuvo aktualūs, jų nededu pati, bet raugintuose kopūstuose irgi neieškau – t. y. valgau ir galvos nesuku… :).
Šeimai valgyti kaip ruošiau, taip ir ruošiu. Valgau tą patį, ką ir jie. Arba jie valgo tą patį, kaip aš :). Na gerai, blynų, koldūnų ir makaronų nevalgau (ir nedarau), nes nemėgstu. Patys pasidaro, o aš tuo metu „labai žiūrau“ TV :). Kadangi iki sporto rekomenduojama tris valandas nevalgyti – tas mane labai drausmina, nėra poreikio lakstyti į virtuvę. Pietus paruošiu, bet pati nevalgau, nes tuoj eisiu sportuoti, galiu sėdėti prie stalo, bet valgyti noro nėra. Aš pati labai stebiuosi, kaip viskas pasikeitė per tokį trumpą laiką. O kai nebežinau ko noriu – anksčiau eidavau užkąsti, o dabar – paskaityti LG.

Myliu Jus visus, ačiū kad esate… Tuoj apsiverksiu…

Tiek daug apie mano dabartinį gyvenimo etapą net vyras nežino :). Gal dėl to ir delsiau su savo istorija… Bet man ji labai patinka…

%d bloggers like this: