Mano storėjimo istorija

Mano ūgis 160 cm. Vaikystėje buvau smulki ir liesa. Mama visada pergyvendavo, kad aš labai mažai valgau. Baigiant mokyklą  sverdavau kažkur netoli 60 kg, šiais laikais atrodytų, gal jau ir per daug, bet tada nesijaučiau blogai, nes dar nebuvo to lieknumo kulto. Būdama 19 metų patekau pas sveikuolius ir susižavėjusi jų mokymu, labai daug ko laikiausi. Gal kiek per radikaliai. Labai daug ko buvau atsisakiusi. Daugiausiai maitinausi daržovėmis ir kruopomis. Kadangi esu nekūrybinga virtuvėje ir nemėgstu gaminti, maistas dažnai buvo beskonis, arba tingėdama gaminti suvalgydavau tiesiog duonos riekę su kopūsto lapu. Bet fiziškai jaučiausi puikiai,  lengvai, praktiškai nesirgdavau. Svėriau apie 54 kg.

Ištekėjau. Vyras, būdamas įsimylėjęs irgi maitinosi panašiai, kaip aš 🙂 ir dar keletą metų laikėmės to gyvenimo būdo. Pradėjo gimti vaikai. Vis daugiau reikėjo gaminti. Laukiantis , ar maitinant kartais prasiverždavo nevaldomas saldumynų, ar dar koks keistas noras, kuriam neatsilaikydavau. Nors širdyje labai norėjau gyventi sveikai, pamažu pradėjau nuolaidžiauti visiems, kas tik pagamindavo maistą ir man nereikėdavo. Jei anksčiau kovojau su tėvais, kad jie perša nesveiką, riebų, nesuderintą maistą, tai paskui džiaugdavausi, kad parvažiavus galiu pailsėti nuo gaminimo. Vienu metu  pas mus gyveno mano sesuo, kuri yra virėja-konditerė, tai irgi džiaugdavausi, jei ji išvaduodavo nuo gaminimo. Pagaliau paaiškėjo, kad ir mano vyras yra gurmanas. 🙂  Jis mėgsta valgyti ir pagaminti ką nors skanaus, domisi, skaito, yra kūrybingas šioje srityje. Aiškiu jam to nereikia daryti kasdien. 🙂 Taip pamažu sveikuoliškumas išnyko iš mūsų gyvenimo, nes visi norėjo valgyti skaniai ir aš pati pamažu ėmiau gaminti tradicinį  “normalų” maistą.  O man iš tų laikų liko bjaurus įprotis – užvalgius ko nors skanaus, negaliu sustoti. Svorį pradėjau priauginėti gimus trečiam vaikui. Matyt susidėjo daug kas – ir amžius, ir sveikuoliškumas tuo metu pasibaigė ir maitinimai krūtimi skatindavo apetitą. Nuo tada prasidėjo kova su vėjo malūnais. Baigusi maitinti ketvirtąjį svėriau kažkur 80-82 kg. Tada radau savyje jėgų susiimti. Laikiausi tokio metodo: nieko nevalgydavau iki 12 val. Rytais išgerdavau arbatos ar kavos, o kai kada ir ne. Taip pat labai apribojau saldumynus, riebų maistą, bulkas – viską, ką supratau, kad storina, bet iš esmės nieko neatsisakiau. Penktadieniais darydavau iškrovos dieną – paprastai tik vakarienei suvalgydavau  obuolių ar kitų vaisių. Kodėl iš ryto nevalgydavau ? Kažkur perskaičiau ir man šis metodas labai tiko. Pastebėjau, kad aš kaip alkoholikas, kuris gali būti blaivus, kol neparagauja, irgi galiu susilaikyti nuo maisto, kol nepradedu valgyti. Jei pusryčiams suvalgydavau su vaikais košės, tai tada jau negalėdavau sustoti ir iki pietų dar  prisivalgydavau visko. Šis būdas davė rezultatų. Maždaug per pusmetį numečiau apie 10 -12 kg.  Dar lankiau aerobiką, bet nestipriai tik kartą per savaitę, daugiau neturėjau nei laiko, nei pinigų, nes visą laiką buvau su mažais vaikais. Nežinau net kaip tas svoris  krito, nes nesisvėriau. Laikiausi viso to tarsi slapčia nuo savęs pačios. Nes kuo daugiau apie tai galvodavau, sverdavausi, tuo blogiau buvo ir daugiau pagundų valgyti kildavo. Tik paskui po kokio pusmečio, kai pamačiau, kad visi drabužiai per dideli, pasisvėriau. Tai buvo vienintelė šviesi prošvaistė mano storėjimo istorijoje. Ji nebuvo labai trumpa. Nežinau – gal kokie 3 metai. Laikydamasi to paties principo gyvenau toliau, o svoris laikėsi apie 70. Pasvajodavau, kad reikia dar ko tai imtis, kad bent nebūtų viršsvorio, tam reikėjo pasiekti bent jau kokius 64 kg. Bet tai taip ir liko tik svajonės. Taip susilaukiau dar penkto vaiko, vis dar laikiausi to maitinimosi režimo. Per nėštumą priaugau tik tuos reikalingus nėštumui kg., kurie nukrito pagimdžius. Bet maitindama visada siaubingai noriu valgyti. Ir maitinimo metu pradėjau išsiderinti. Vėl išaugo maisto kiekiai pradėjo augti svoris. Jei pavykdavo nevalgyti iki 12, tai paskui per daug privalgydavau ir visokių negerų dalykų. Dabar jau beveik 7 metai kaip nebemaitinu ir tą visą laiką svoris augo. Labai lėtai, bet augo. Dar išėjau į darbą ir iš pradžių buvo pavykę grįžti prie panašaus maitinimosi režimo, bet kuo toliau tuo viskas sunkiau. Tarsi kažkas pavogė valią. Mano asmenybė lyg susidvejino. Jei tik sugalvoju ko nors imtis, kita mano dalis, lyg koks kaprizingas vaikas, ima daryti priešingai.  Nieko negaliu padaryti su savimi. Ir dabar kol svarsčiau ir bandžiau rasti jėgų tapti LG, kasdien suvalgydavau ledų, ko šiaip tokiame šaltyje nesugalvočiau daryti.  Ledų atsisakymas šioje programoje asmeniškai atrodo sunkiausias. 🙂 Paskutinis mano matytas svoris pavasarį buvo 83 kg, bijau daugiau ir svertis, nors jaučiu, kad jau bus skaičiai kiek didesni. 🙁

LG atradau pavasarį, o gal jau vasaros pradžia buvo. Pagalvojau, kaip gerai būtų  ir man prisijungti, bet tik pagalvojau. O dabar kažkaip vėl prisiminiau ir atidžiau pastudijavau. Jei gyvenčiau viena, iš karto būčiau nusprendus jungtis, o dabar ilgai blaškausi tarp “labai noriu” ir “labai bijau”. Klausimų skyrely buvau aprašiusi baimes. Bandžiau įkalbėti vyrą imtis šio reikalo kartu, vien dėl to, kad jis gali kūrybingai pažiūrėti į maisto gaminimą, o paskui nuo jo ir aš nusižiūriu ir pritaikau, bet jam baisiausiai skamba saldumynų atsisakymas. Sakė jo įtemptame darbe vienintelė paguoda yra suvalgyti ką nors saldaus.

Labai norėčiau, kad storėjimo istorija pasisuktų į lieknėjimo istoriją ir niekada nebegrįžtų atgal. 🙂 Ši programa  mane patraukė, tuo, kad joje žadama, kad valgysiu skaniai ir sočiai, nes jau esu pavargusi nuo kovos su alkiu ir noru ko nors skanaus arba su kaltės jausmu . Nesitikiu greito rezultato, po tiek metų sunkumų nešiojimo, svarbiausia, kad ta istorija pasisuktų lengvėjimo linkme.

Šiandien eidama iš darbo suvalgiau savo paskutinę porciją ledų, o po to dar prisiminiau, kad jau seniai ruošiausi vienoje kavinukėje suvalgyti tokį pyragėlį, tik vis pinigų pagailėdavau – tai šiandien dar suvalgiau ir jį su kava.  Žodžiu, po tokios pabaigos esu nusiteikusi sunkiai abstinencijai.

%d bloggers like this: