Teisingai Ruduokė pastebėjo, kad man savo kulinarinius ieškojimus labiau tiktų rašyti į linksmybių skyrelį… Šį kartą vėl viskas prasidėjo panašiai, bet visa laimė, baigėsi laimingai.

Pirma nesėkmė ištiko perkant mėsą. Sumąstėme pasilepinti jautienos kepsniu. Vasara, miškas, griliukas… Nuvykusi į parduotuvę  neradau išpjovos, na, bet įjungiau vidinį motyvatorių ir nusprendžiau, kad nereikia prikibti prie stereotipų, o mastyti privalu kūrybiškai, kepsnį galima iškepti ne tik iš išpjovos… Nusipirkau labiausiai patikusi gabalą jautienos sprandinės iš kurio pasiryžau paruošti puikų kepsnį.

Pasiryžimas išgaravo namie atidarius pakuotę… Mėsa atrodė puikiai, nes buvo iš išorės kažkuo apdorota, o prapjovus supratau (didžiulė gėda man, gyvulinikystės konsultantei…), kad nusipirkau pagyvenusios karvikės gabalėlį… Sudie svajonės apie kepsnį.

Teko gerokai padirbėti gerai išgaląstu peiliu, kol išpreparavau sukramtomas dalis. Supjausčiau gabalėliais ir įtempiau smegenis ką dabar man su tuo visu nuotykiu daryti? Trepsėjimas apie virtuvėje besisukantį Martyna vistik paliko atmintyje šiokių tokių pėdsakų.

„Kai buvau studentas ir neturėjau už ką nusipirkti geros mėsos atradau troškinius“ … aha, aš ne studentė, „už ką“ irgi kaip ir rasčiau, bet šiandien tokia diena, kad į rankas pateko būtent tai apie ką kalbėjo Martynas.

Iš atminties išplaukė ir kitos nuotrupos: lėtai…ilgai…ant mažos ugnies…pamarinuoti.

Gerai, pradėsime marinuoti. Kaip  Martynas marinuotų? Pagarbiai imtų į rankas po vieną prieskonį, uostytų, pasakotų, mėgautųsi… mažiausiai valandą laiko visi dalyvautume prieskonių pristatyme, skabyme, gnaibyme ir t.t. Po to piltų aliejų, įtrintų (įglostytų..įglamonėtų..), mėsą, dar kartą uostytų, pasakotų, gėrėtūsi, galiausiai pareikštų, kad dar niekada nėra taip gerai pavykę užmarinuoti ir, kad rytoj bus „nereali mėsytė“… patikėkit pakankamai nuotaikingas ir įdomus procesas.

Mano atveju viskas vyko kur kas paprasčiau. Prieš du metus Martynas šioje sodyboje paskutinį kartą kažką grilino… ant lentynėlės radau nuo jo likusių kažkokių dėžučių. Atsirinkau iš jų dvi, vienos pavadinime buvo žodis „grilis“, kitos – „steikas“. Mėsos gabalėlius į plastikinę dėžutę, ant jų po saują kiekvieno mišinio, ant viršaus aliejaus, keliais judesiais pagniaužiau ir į šaldytuvą. Druskos nedėjau, nes perskaičiau etiketėse, kad prieskoniuose druskos yra. Sory, Martynai, šitą etapą atlikau labai greitai ir labai proziškai.

Mėsos buvo maždaug dviem kartam, tai nusprendžiau, kad troškinsiu per du kartus. Pirmą kartą marinuosiu parą, o kitam kartui paliksiu taip, kad marinavimosi laikotarpis būtų trys paros, nes dvi dienas iš eilės to paties patiekalo pietums nesinori. Iš karto pranešu, kad abu patiekalai jau suvalgyti ir marinavimo trukmės įtakos skoniui nei aš nei kitas valgytojas neįžvelgėme.

Prieš pradėdama gaminti prisiminiau dar vieną Martyno pamokymą. Prieš troškinant apkepti ant gerai įkaitintos keptuvės. „….mėsa „užsidaro“, išlieka sultinga…“ Čia, Martynai, didžiuotumeisi manimi. Apkepiau, kaip tu mokai, iš visų puselių, su ruda plutele, keptuvė buvo pakankamai karšta, sulčių iš mėsos neišbėgo nei lašas.

Imant mėsą iš šaldytuvo akys užkliuvo už svečių palikto butelio alaus. Prisiminiau Ruslano pasakotą kiaulienos troškinimo aluje būdą. Cha, puiku ir alus šaldytuve vietos iki kitų svečių neužims. Apkeptą mėsytę į puodą, pusę butelio alaus ant jos,  puodą ant ugnies. Kai užvirė sumažinau ugnelę, kad vos, vos burbsėtų, nusiteikiau ilgam procesui.

Po valandos prisiminiau, kad troškinyje būna labai skanu rasti morkų. Nuskutau keletą, supjausčiau storais griežinėliais ir …taip, Martynai, ir morkas apkepiau.  Apkepinėdama, šiek tiek pasūdžiaus, o apkepus suverčiau į puodą, kuriame jau troškinosi jautiena aluje.

Dar maždaug po valandos, šakutės pagalba nustačiau, kad mėsos ir morkų konsistencija, jau pats tas. Tuomet supjausčiau virtas su lupenomis bulves. Bulvės ko, mėsa troškinosi buvo jau spėjusios išvirti ir ataušti ir …taip, Martynai, teisingai, buvo jau vėsios ir sausos, kaip tik tokios kurios tinka apkepinui.

Bulves katvertukais apkepiau karštoje vos aliejuotoje keptuvėje, kepdama truputuką padruskinau. Iškrėtus iš keptuves bulves, į tą pačia keptuvę suverčiau kelis skiltelėmis supjaustytus baravykus, kuriuos netikėtai radome vakarinio pasivaikščiojimo metu. Dar močiutė mane išmokė jokiu būdu baravykų prieš kepant neapvirti, netgi neplauti. Nuvalyti, supjaustyti ir ant keptuvės. Druska pabarstyti tik jau visai iškepusius. Taip ir padariau, o kai iškepė suverčiau juos ant bulvyčių.

Nustebinau pati save… tai vienas iš tokių atvejų, kai ragauju ir sunku patikėti, jog aš tai pati padariau. O didžiausias įvertinimas buvo tai, kad po pietų draugas paskambino savo mamai, kuri, beja yra puiki virėja ir kruopsčiai padiktavo recepta, kurį ji dar kruopsčiau užsirašė. Ir dar paprašė, kad tokiu troškiniu pavaišinčiau jo gimines per susitikimą, kuris vyks rudenį.

Mane po tokio prašymo apėmė dvilypis jausmas. Smagu, kad esu įvertinta, bet kaip man apkepti tris kilogramus mėsos ir kalną morkų prieš torškinant? Pamąsčius nusprendžiau, kad su kita porcija (tą, kuri liko antram kartui) atliksiu bandymą. Prieš troškinant neapkepsiu.

Abu ragaudami nusprendėme, kad neapkepta yra mažiau skanu, bet pakankamai, kad būtų patiekta giminių susitikimui. Tai ką matote nuotraukose yra marinuota tris dienas ir prieš troškinant neapkepta. Pirmo ruošimo patiekalo nefotografavau, nes nesitikėjau, kad iš to mėsos apsipirkimo fiasko taip sėkmingai išsisuksiu.

Taigi ačiū Martynui ir Ruslanui už patarimus ir drąsiai siūlau LG bendruomenei aluje troškintą jautieną.

Vos nepamiršau… idealus patiekalo priedas buvo  stipriai marinuoti burokėlių griežinėliai… atrodo viskas.

%d bloggers like this: