addPrieš maždaug 60 metų Randolph pirmasis panaudojo terminą “priklausomybė maistui”. Nuo tada priklausomybe maistui pradėta bandyti aiškinti užkandžiavimo, persivalgymo, besaikio kompulsyvaus valgymo reiškinius.

Pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų labiau linkę teigti, kad egzistuoja ne priklausomybė maistui, o priklausomybė valgymui. Norintiems pasikapstyti giliau rekomenduoju labai išsamią mokslinę studiją šia tema.

Kuo skiriasi šie aiškinimai?

Priklausomybės maistui atveju darome prielaidą, kad maiste, kuris sukelia priklausomybę yra tam tikra medžiaga (kažkuris maisto komponentas) sukelianti priklausomybę. Pvz. kofeinas šokolade, cukrus saldumynuose ir pan. 

Priklausomybės valgymui atveju, medžiagos, sukeliančios priklausomybę nėra. Mėgstu naudoti palyginimą – nagų kramtymas. Taigi šiuo atveju organizmas nereikialauja jokios “dozės”. Tiesiog atliekamas veiksmas, kuris ramina, trumpalaikiai gerina savijautą.

Turbūt tiksliau būtų ne rinktis vieną iš šių dviejų aiškinimų, o remtis jais abiem. Nes vis daugėja įrodymų, kad tam tikras maistas sukelia priklausomybę ir kad valgymas, kaip po veiksmas, gali tapti elgsenos sutrikimu.