intuityvus valgymasDabartiniu metu Lietuvoje populiarėja intuityvaus valgymo idėja. Valgyti tada kada norime, tai ką norime, tiek kiek norime.  Tą mintį puikiai išvystė Allen Carr. Šiuo metu vienas ryškiausių intuityvaus valgymo trenerių yra Paul Mckenna.

Pati idėja labai patraukli ir natūrali. Valgyk kai esi alkanas, valgyk tai ką nori, tiek kiek nori.  Tiesiog pasijautei alkanas – pavalgyk to ko tau reikia ir eik laimingas toliau užsiimti savo reikalais, kol vėl išalksi. Taip, kaip ir turėtų atrodyti mūsų mityba, BET…

Tas „BET“ – tai daug įvairių išorinių ir vidinių trikdžių, kurie užgožia mūsų sugebėjimą intuityviai, teisingai, sveikai maitintis.  Tų trikdžių veikiami susipainiojame ir nebe atsirenkame ar valgome todėl, kad esame alkani, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Taip pat tampa nebeaišku, kodėl pasirenkame maistą, kurį valgome. Ar tai yra maistas, kuris naudingas mūsų organizmui, ar yra kokia nors kita jėga, kuri priverčia mus rinktis kitaip?

Vidiniai trikdžiai – mūsų jau daug kartų aptartos priklausomybės. Kol priklausomybė aktyvi, joks intuityvus maisto pasirinkimas neveikia. Organizmas renkasi visų pirma tas medžiagas, nuo kurių jis yra priklausomas.

Šį kartą plačiau pažvelkime į išorinius veiksnius.

Ne mes patys nusprendėme kas mums yra skanu, kada valgysime ir kiek valgysime.

Nei vienas iš mūsų neturime galimybės patys pradėti savo mitybą. Mūsų mitybą pradeda formuoti mūsų tėvai, seneliai, valdiškos įstaigos (darželiai, mokyklos, stovyklos). Kai tik nustojame maitintis mamos pienu, kažkas kitas, dažniausiai mama, perima atsakomybę už tai kada valgysime, ką valgysime, o dažniausiai, ir kiek valgysime.

Visos ydos, kurios būdingos mūsų šeimos mitybai bus perduotos ir mums. Jeigu mūsų šeimoje yra įprasta užkandžiauti, mes irgi būsime to išmokyti, jeigu įprasta persivalgyti – mes irgi gausime tą „dovaną” ir t.t.

Mamos instinktas sako, kad kuo daugiau valgysime – tuo geriau. Visuomenė irgi spaudžia ta pačia kryptimi. Verslui geriausia, kad valgytume dažnai, daug ir didelės maržos produktus. Viską, po ko lieka daug spalvotų ir traškių įpakavimo šiukšlių.

Pirmasis svarbus mūsų mitybinės elgsenos formuotojas yra šeima, o antrasis – ne mažiau svarbus maisto produktus siūlantis verslas. Jis veikia pasitelkęs reklamą, formuodamas mums lūkesčius, tradicijas.

Juk ne patys mes sugalvojome, kad per gimtadienį reikia smaigstyti žvakutes į tortą. Kaip ir ne patys sugalvojome, kad linkint sveikatos reikia kelti nuodų sklidiną taurę. Kažkas tai padarė už mus. Išaugę tokioje aplinkoje priimame visus tuos dalykus be vidinės kritikos. Netgi atvirkščiai, mūsų vidinis kritikas įsikiša tuomet, kai kas nors drįsta pasisakyti prieš mums įprastus dalykus.

Pabandykime jaunavedžiams išaiškinti, kad įsiklausytų į savo kūno signalus ir pagal tai pasirinktų ką jie nori suvalgyti. Ar tikrai jie abu dabar vienu metu nori to ką tik drauge atpjauto torto gabalėlio? O gal apskritai, šiuo metu jie visai nenori valgyti? O gal vienas nori virto kiaušinio, o kitas agurko?

Na taip, taip, vestuvės vieną (ne visuomet) kartą gyvenime, nuo to gabalėlio torto tikrai niekam nieko blogo neatsitiks ir t.t. bla, bla, bla… ir taip visomis progomis. O progų galybė. Progos kasdien. Sutikai draugą – proga, išvykai į kelionę – proga, gavai pakvietimą į renginį – proga.

Ir problema ne tame, kad progų daug. Esame socialios būtybės, mes patys tų progų ieškome, jas kuriame. Problema ta, kad kažkas pasistengė, kad prie tų progų mūsų smegenyse būtų prikabinti tortai, alkoholiniai gėrimai, kava ir panašiai.

Žmonės jau seniai išmoko pasinaudoti vaišinimu, kaip metodu, kuris sukuria malonią, atpalaiduojančią aplinką. Tokioje aplinkoje lengva bendrauti, lengva susitarti, patikti. Maistas nebrangus – jo apstu, tai kodėl nepasinaudoti juo, kad užsitarnauti papildomų taškų arba pasukti reikalus sau palankia linkme.

Visa mūsų aplinka prifarširuota maisto. Visur kur tik pasisukame, susiduriame su valgymu. Mus nuolat veikia kvapai, vaizdas, raginimai, garsai. Tai yra labai „triukšminga” aplinka, kurioje sunku sulaukti savo signalų. Kaip atpainioti dėl ko užsimaniau užkąsti? Ar todėl, kad esu alkanas, ar todėl, kad maistas kvepia man po nosimi, visi aplink mane valgo ir man siūlo?

Kai kuriems žmonėms intuityvus valgymas neišnyksta veikiant šeimos, visuomenės tradicijoms. Jie turi savo vidinį ritmą ir juo vadovaujasi. Nežinau kodėl taip yra, kodėl vieni jį pametame, kiti išlaikome. Kaip žinoti ar mes jį turime ar ne? Kai kalbama apie antsvorį, jis jau tikrai yra pamestas.

Įvairių psichologinio poveikio technikų  (NLP, hipnozė) pagalba tą vidinį ritmą pavyksta atstatyti. Būtent taip dirba Paul Mckenna. Galima ieškoti trenerio, galima padirbėti savarankiškai.

Jei nusprendžiame padirbėti savarankiškai, reikia labai susikaupti ties tuo, kas sąlygoja mūsų pasirinkimą.  Rasti atsakymą į klausimą – ar maistas, kurio norime, yra tas maistas, kuris mums naudingas, ar tai vis tik yra maistas, kuriame yra priklausomybę sukeliančių medžiagų, arba maistas kurį kuriant buvo siekiama manipuliuoti mūsų skoniu.

Kita ne mažiau svarbi užduotis – nugalėti užkandžiavimo, persivalgymo, socialinio valgymo įpročius/priklausomybę. Alkį atskirti nuo viso vidinio ir išorinio dirgiklių triukšmo.

Prarastas intuityvumas neatsiras pats savaime, kad jis vėl pradėtų veikti, teks pridėti šiek tiek sąmoningų pastangų.