kaip suvaldyti emocini valgymaŽmogui įgimtas noras jaustis gerai. Visi to norime,  to siekiame, apie tai svajojame. Laimingas žmogus yra ramus žmogus. Laimingo žmogaus protas ramus. Kitaip tariant jo galvoje tyla. Nėra jokių įkyrių minčių, nerimo, baimių, ginčų. Tiesiog ramios, teigiamos mintys. Šviesūs jausmai.

Paklauskite apie ką mąsto storulis apsirijimo priepuolio metu? Apie nieką. “Apsirijimo metu mano smegenys tarsi išsijungia. Aš atsipeikėju tik tada, kai jau nieko nebėra šaldytuve, arba kai  esu tokia pilna, kad jau fiziškai nebegaliu praryti nei kąsnio maisto”, – sako Martyna.

Tas pats su alkoholio vartojimu, saldumynų valgymu, su rūkymu, narkotikais, kavos gėrimo ritualu ar tiesiog užkandžiavimu.  Visais atvejais vartojame, nes norime jaustis gerai, norime būti laimingi. Nors trumpam, čia ir dabar.

Na, taip. Kažkur giliai žinome, kad neilgam, nujaučiame, kad tai ilgalaikėje perspektyvoje griauna mūsų  planus būti sveikiems, gerai atrodyti ir jaustis. Bet netikime, kad įmanoma ir kitaip. Esame sukaustyti baimės, kad nustojus vartoti dings ir tas varganas trumpalaikės laimės šaltinis, kurį manome turį.

Vartojame, nes bijome, kad nustojus vartoti gyvenimas praras kokybę. Vartojimas mums neatsiejamas nuo sąvokų: malonumas, pasitenkinimas, atsipalaidavimas, Laimė.

Noras būti laimingu labai stiprus. Jis nelyginamai stipresnis už norą būti lieknu, už norą būti sveiku, gerai jaustis. Jis stipresnis už visus tuos norus drauge paėmus.  Mes atmetame viską, kas tik kėsinasi į mūsų Laimę.

Kol mūsų pasąmonėje sukasi programa, kad saldumynai (taip pat alkoholis, cigaretė, puodelis kavos, kramsnojimas ….) lygu LAIMĖ, nevartoti yra labai sunku. Nevartojimas yra siejamas su savęs ribojimu, su atsisakymu, su prievarta prieš patį save.

Didelėmis valios pastangomis atimame iš savęs laimės tarpininką. Su pavydu žvelgiame į laiminguosius, kurie ir toliau vartoja, jaučiame atskirtį. Kančioje ir atskirtyje gimsta abejonės savo pasirinkimu, valia silpsta… grįžtame. Jei valia išskirtinai stipri, prievartaujame save toliau.

Nesiimu vertinti kas geriau, gyvenimas prievartoje ar gyvenimas nusivylus savo valia? Kiekvienas pasirenka jam atrodančią mažesnę blogybę.

Tačiau yra ir trečias kelias.  Ir jis nėra joks stebuklas. Jis čia, šalia mūsų,  netgi mumyse. Ar labai sunku nesutraukti kasdien kokaino “šniūrelio”? Nesunku? Dar vienas klausimas, šį kartą tiems, kurie niekada nerūkė. Ar labai sunku nerūkyti? Ar daug reikia valios pastangų nerūkyti? Ar daug valios pastangų reikia nevartoti kokaino? Nereikia?

Nėra reikalo žiūrėti su gailesčiu į žmogų, kuris negeria alkoholio, kavos, nevalgo saldumynų, kurio neištinka apsirijimo priepuoliai. Jam nereikia valios pastangų. Paslapties nėra. Jo pasąmonėje nesisuka programa, kad šie dalykai lygu Laimė. Jam laimė yra kitur.

Kai atskiriame vartojimą nuo Laimės, išnyksta baimė. Baimė, kuri grasina, kad be vartojimo mūsų Laimė paliks mus galutinai. Baimė,  kuri verčia mus vartoti.

Storulis gina savo teisę į Laimę užkandžiaudamas, apsirydamas, smaližiaudamas, siurbčiodamas kavą, vyną. Visa tai jam kelia malonumą, visa tai yra jo suvokimas apie gyvenimo kokybę apie atsipalaidavimą, bendravimą, apie Laimę.

Atkabinkime Laimę nuo vartojimo,  prikabinkime  ją prie kitų dalykų ir prarasime storulį, jis išnyks, nes pakils nuo stalo ir nubėgs veikti to, kas suteikia jam Laimę. Nebeturės laiko ar poreikio varstyti šaldytuvo, nes juk norime daryti tai, kas daro mus laimingus. O kitiems beprasmiems veiksmams, koks yra šaldytuvo varstymas, neturime nei laiko, nei motyvacijos.

Jei sunku įsivaizduoti, pabandykime atvirkščią scenarijų. Pabandykime įtikinti liekną, tvarkingai  besimaitinantį ir nesiejantį savo Laimės su šaldytuvo turiniu žmogų, kiekvieną vakarą praleisti kelyje tarp šaldytuvo ir televizoriaus. Vargu bau… jam tiesiog neužteks valios taip elgtis ilgesnį laiką.