Sveiki,

Turiu tokį draugą, su kuriuo juokaudavom, jog mums svoris auga iš oro. Iš tiesų mes buvom kraupiai apsileidę. Bet vos ne kasdien skambindavom vienas kitam apie naują „gerą“ dietą ar kokias piliules. Dažniausiai smulkiai aptardavom, sutardavom, kad startuojam ir…. nieko nedarydavom arba kelias dienas imdavomės drastiškų dietų.

Prieš pusmetį jis susiėmė, pradėjo žiūrėti, ką valgo, kiek valgo ir žiū – nėra 25 kg. (Labai noriu jį susitikti ir pažiūrėti, kaip gražiai atrodo (jis – kitame mieste)).O aš toliau nieko nedariau, nors sau žadėjau: nuo rytojaus; nuo pirmadienio; nuo… Ką reiškia nieko? Ogi tai, kad dietų išbandžiau įvairiausių, tačiau be rezultatų. Kas greit nukrisdavo, greit ir užaugdavo. Ne apie gyvenimo būdo pakeitimą svarsčiau, o apie tai, kaip greičiau numesti svorio. Bet taip nebūna: kaupiau kelerius metus, o noriu per kelias valandas numesti!!!!!! Galiausiai: 158 cm ir 93 kg. Žiauru. Ir niekada taip nebuvo, kad nebeįlįsčiau į praėjusio pavasario ar vasaros drabužius. O šiemet nebeįlindau. Supykau ant savęs. Darant generalinę tvarką spintoje, radau prieš 3 metus pirktą suknelę – įsivaizduokite, iki juosmens tegaliu užtraukti!!!!!

Neseniai mano vaikinas grįžo po operacijos, pakeitė darbą ir nėra daugiau kaip 10 ar 15 kg. Po operacijos pradėjo paisyti maisto: nieko riebaus, sūraus, rūkyto, atsisakė dešrų, visokių padažų ir kt. Tai ir man 3 kg nukrito, nors aš nelabai griežtai paisau režimo. Juokais sakau: „Dabar tu – dailus, o man jau reikia susiimti“. Bet ne juokais noriu atsikratyti to nereikalingo bagažo, noriu atgauti lankstumą, judrumą ir dėvėti gražius drabužius. Tik puikiai žinau, kad dietos ir draudimai nepadės.

Vakar specialiai padariau šoko terapiją – parduotuvėje išsirinkau gražią suknelę, palaidinę, sijoną, bet pasiėmiau mažesnio dydžio. Pradėjau vilktis, ogi baisu – šonai nukarę, tarsi mielinė tešla per kraštus lipa rankų lašiniai, sijonas ant pilvo ratų taip vargšiškai užmautas… Gaila savęs pasidarė ir pasakiau sau, kad viskas, reikia susiimti.

Lieknųjų Gurmanų puslapį dažnai paskaitinėju, bet tik paskaitinėju. O dabar nusprendžiau „prisiduoti“ – viešai gal man bus gėda nieko nedaryti? Nors gėda ir storai vaikščioti. Taigi – prisiduodu jums su 93.
Dėl cukraus man neturėtų kilti problemų – nesu saldyšė. Dėl rūkymo – seniai po truputį mažinu. Bus proga mest visai. Tik kol kas ne visai įsivaizduoju rytus be kavos ir vakarėlius be raudono vyno. Bet skaitau jūsų istorijas ir matau, kad įmanoma. Ir vis dėlto – ką jūs renkatės vietoj kavos ir arbatos? Vandenį? Ar vaistažolių arbatą? Sultims iš ryto neturiu laiko…