Labai mėgstu pradėti nuo išvados. Tada tinginčiam lįsti į gilesnius išvedžiojimus (pati dažnai esu tokia, dalykuose į kuriuos nenoriu gilintis, pvz.:  žinios apie lėktuvo variklio veikimo principus) pakanka perskaityti pirmą straipsnio pastraipą. Taigi išvada – apkūnumas yra ir įgimtas, ir įgytas. Tuo pačiu metu turi veikti abu faktoriai: genetika, kuri sudaro palankią terpę apkūnumui vystytis ir aplinkos sąlygos (mityba), kurios užtikriną, kad mūsų paveldėtas polinkis (ne)sėkmingai pasireikštų.

Visi savo aplinkoje turime (ne)laimingųjų, kuriuos “šersi, neatšersi”. Būdami studentais, tokius savo draugus su pašaipėle (ir pavydu) vadindavome š… fabrikėliais. Gali juos maitinti kuom tik nori ir kaip tik nori – kaip barškino kaulais taip ir barškins visą gyvenimą visų storulių pavydui kelti.

Šie piliečiai turi genetinį kodą, kuris niekad neleis jiems nusipenėti. Jų medžiagų apykaitą galime prilyginti metalo lydymo krosniai.

Kitame eilės gale stovi tie (ne)laimingieji, kurių medžiagų apykaita prilygsta žvakės liepsnelei, kiekvienas nuodėmingas saldainiukas jiems “prilimpa” prie klubų ar pilvo.

Nepaisant medžiagų apykaitos greičio, yra ir daugiau faktorių, kurie daro įtaką. Tai ir jautrumas alkio jausmui, kurį kaip ir jautrumą skausmui turime individualų, ir apetito reguliacija, bei daug kitų organizmo funkcijų yra pakankamai individualiai išreikštos. Taigi “nuo Motinėlės Gamtos” esame skirtingi. Pravartu pasižvalgyti po savo šeimą ir giminę, kad geriau suprasti, kokį genetinį užtaisą mums įdėjo.

Formuodama mūsų genų rinkinį Gamta laikėsi nuostatos, kad sugebėti atidėti energijos atsargas yra naudinga. Tai padėdavo išgyventi maisto nepritekliaus laikotarpius. Gamtai nerūpi liekno kūno kultas, jai svarbu, kad mes kaip rūšis išliktume ir pasidaugintume.

Todėl nesistebėkime ir nesipiktinkime, kad pro evoliucijos filtrą sėkmingiau prasibrovė tie individai, kurie sugeba kaupti riebaliukus. Didžioji visuomenės dalis yra tų individų palikuonys. Na, o “kaulų vyniotiniams” natūrali atranka nebuvo labai palanki. Jų mažiau išgyveno per nepritekliaus laikotarpius. Juk ilgos ir alkanos kelionės metu gentis neturėjo galimybės užsukti į degalinę pasistiprinti pakelės sumuštiniais…

Liesieji taipogi nebuvo laikomi patraukliais ir tinkamais giminės pratęsimui…. Taigi šio tipo individų palikuonių pro selekcijos filtrus prasiveržė ir “prisiveisė” mažiau. Ir tuo pačiu nedaugeliui šiandien gyvenančių pasisekė (mūsų dideliam pavydui) paveldėti iš protėvių tokį genų rinkinuką.

Tačiau, kaip jau minėjau, vien genetikos nepakanka, kad suapvalėtume. Dar reikia ir pasistengti atitinkamai maitintis. Tiesa, pasistengti šiais laikais, bent jau toje pasaulio dalyje, kurioje gyvename nėra sunku.

Maisto pardavėjai mums labai “padeda”. Maisto turime visur, kur bepasisuktume, net ir nepritaikytose valgymui vietose: degalinėse, gatvėje ir pan. Yra išnaudojama viskas: kvapas, garsas, skonis, vaizdas, emocijos, lūkesčiai, fiziologiniai ypatumai, kad tik kaip nors mus įnorinti suvalgyti dar ir dar.

Šiuo metu turime galimybę stebėti kaip maisto gamintojams puikiai pavyksta laimėti vis daugiau. Tuo pačiu galime maždaug suprasti, kokia yra žmonių populiacijos genetika. Čia vėlgi labai geras pavyzdys yra JAV. Tai šalis, kurioje yra sudarytos puikios sąlygos nutukimui suklestėti ir tuo pačiu tai šalis, kurioje gyvena labai įvairiatautė populiacija.

Taigi galima stebėti ir aprašyti labai daug faktų apie tai kaip atskirų tautų bei rasių žmonės reaguoja į JAV vyraujantį mitybos būdą.  Praktiškai nei viena tauta nėra 100% atspari, tokiai mitybai. Tiesa skirtumai tarp rasių ir tautų pakankamai ženklūs. Iš baltųjų žmonių greičiausiai tunka ispanakalbiai.

Tačiau šis straipsnis ne apie tai, o apie  apkūnumo pirmapradę priežastį. Pabaigai, tiems, kurie turėjo kantrybės perskaityti mano pamąstymus iki pabaigos dar kartą pakartosiu išvadą: apkūnumas yra įgimtas ir įgytas tuo pačiu metu. Didesnę dalį žmonijos nesunku “nupenėti”, todėl jeigu norime, kad šiandienių tendencijų visuomenėje, mums kiekvienam taip neatsitiktų turime šiek tiek pasistengti.

Arba tiesiog, nekeiksnodami “Dievo neteisybės”, lepinkime savo gomurį pramonės išrastais maisto skoniais ir mėgaukimės savo apvalumais.