Į šį veiksmą organizmas bus priverstas atsakyti išskirdamas į kraują nemažą insulino dozę, nes jam teks kažkur “iškaišioti” kelis kart daugiau gliukozės molekulių negu gali “tiplti” kraujyje

Kas nutiktų jeigu kasdien po kelis kartus gautume insulino injekciją? Kalbu ne apie sergančiuosius diabetu. Kalbu apie sveikuosius. Jokiu būdu nesiūlau atlikti tokio eksperimento. Jau vien mintis apie tai yra šokiruojanti. Tačiau vis tik, iš toli apeidami praktinį tos minties pritaikymą, pasvarstykime teoriškai, kas nutuktų, jei kasdien išvirkštume sau keletą dozių insulino?

Nutiktų keletas labai nemalonių dalykų. Vienas iš jų – nutuktumėme. Taip atsitiktų todėl, kad mūsų organizme dirbtinai padidintas insulino kiekis labai staiga sumažintų cukraus lygį kraujyje. Greitai, greitai “sukaišiotų” gliukozės molekules kiek tik   “tilptų” glikogeno pavidalu į kepenis, raumenis, o kiek “netilptų” ten,  trigliceridų pavidalu “sukrautų” saugojimui į lašinukus. Ir ne tik “sukrautų” į lašinukus, bet ir neleistų gliukozei iš lašinukų “išlysti”.

Insulinas yra labai svarbus hormonas reguliuojantis gliukozės apykaitą organizme. Šiuo klausimu jis sprendžia du uždavinius: pirmasis – atveria ląsteles gliukozės pasisavinimui iš kraujo. Antrasis – blokuoja riebalinio audinio panaudojimą energijos (gliukozės) gavybai.

Tie, kas pavadina insuliną nutukimo hormonui nelabai ir klysta. Nes svarstant nuogai teoriškai, jis kaip ir rūpinasi tuo, kad gliukozės kuo daugiau atsidurtų riebaliniame audinyje ir kuo mažiau cirkuliuotų kraujyje. Taigi jis kaip ir didelis blogietis, kuris trukdo mums sudalyvauti bikini konkurse. Tačiau neskubėkime jo apkaltinti, panagrinėkime truputį giliau.

Organizmas turi savus standartus. Jeigu kraujo cukrų paverstume kristaliukais, tai jų gautųsi maždaug tiek, kiek telpa į vieną arbatinį šaukštelį. Būtent tiek cukraus cirkuliuoja sveiko organizmo kraujagyslėmis. Į kepenis ir į raumenis glikogeno pavidalu atidedamas tam tikras gliukozės kiekis. Mokslo žmonės yra paskaičiavę, kad organizmas nuolat stengiasi palaikyti maždaug 1000  kilokalorijų apimties glikogeno atsargas.  Skaičiuojant grynai aritmetiškai (1g agliavandenių = 4 kcal) visos glikogeno atsargos organizme atitiktų maždaug 250 g angliavandenių.

Taigi aritmetika labai paprasta, į kraują gliukozės telpa šaukštelis, į raumenis ir kepenis glikogeno pavidalu dar stiklinė, visa kita turi pasitalpinti kitur – į lašinukus. Jeigu šis mechanizmas neveiktų, t.y. jeigu insulinas vieną gražią dieną, išklausęs mūsų priekaištus dėl lašinių auginimo, nustotų kaupti mums riebalus ir paliktų cukrų kraujyje mus ištiktų didelė bėda, kurios vardas yra diabetas. Norėdami išgyventi turėtume pradėti leistis insulino injekcijas.

Insulinas sprendžia labai svarbią užduotį. Jeigu ne šiuolaikinės medicinos sugebėjimas dirbtiniu būdu duoti organizmui reikiamą dozę insulino, tai organizmo nesugebėjimas “išgirsti” insulino signalų baigtųsi hiperglikemine koma ir mirtimi.

Grįžkime prie savo makabriško teorinio eksperimento. Įsivaizduokime, kad organizmas dirbtiniu būdu gauna didelį kiekį visai jam nereikalingo insulino. Kas vyksta organizme? Didesnis negu mums reikia insulino kiekis stipriai numuša gliukozės lygį kraujyje – jos kraujyje lieka jau nebe “šaukštelis”, o perpus, ar dar, mažiau. Organizmas patiria atvirkščia hiperglikemijai būseną – hipoglikemiją, kurios vienas iš simptomų yra pastovus, dažnas alkis.

Taigi vienu metu organizme yra du “šaukliai” – leptinas, kuris sako, kad atsargų turime daug ir, kad reikia jas naudoti ir nebeimti iš išorės, o kitas “šauklys” insulinas, kuris sako, kad jokiu būdu neimkime nieko iš atsargų, o atvirkščiau kuo daugiau padėkime į jas.”Neišgirsti” insulino reikštų pasmerkti save mirčiai, “neišgirsti” leptino reikštų pasmerkti save nutukimui. Todėl nenuostabu, kad insulino signalo organizmas klauso atidžiau negu  hormono atsakingo už apetito slopinimą – leptino. Taigi čia greičiausiai ir slypi ta priežastis kodėl net ir esant didžiuliam kiekiui leptino, kuris slopina apetitą, mes vistiek varstome šaldytuvą.

Na, bet sakysite, kad juk savo noru niekas nepradeda leistis insulino, kad viskas, ką čia svarstome yra tik kažkoks kvailas eksperimentas. Ir taip ir ne. TAIP, nes tikrai savo noru mes jo nepradedame leistis, tačiau tuo pačiu ir NE, nes tam tikro maisto vartojimas prilygsta pastovioms insulino injekcijoms.

Maistas, kuris skatina insulino gamybą yra tas, kuriame yra didelis kiekis lengvai įsisavinamų angliavandenių. Organizmui nėra labai jau didelio skirtumo ar mes sukertame torto gabalą (išgeriame puslitriuką Coca-Cola) ar bastelime sau insulino švirkšteliu…

Nuotrauka publikuota žunale “New England journal of medicine”

Taigi, jei organizme insulino yra per daug – “auginamas” riebalinis audinys. Organizmas dirba pagal “instrukciją” – gliukozę, kuri patenka iš išorės kuo greičiau atidedame į riebalinį audinį ir neimame nieko iš atsargų,  turime išlikti pasiruošę, nes tuoj iš aplinkos pateks kita didelė gliukozės dozė.

Kad insulinas skatina ląsteles kaupti riebalus galime įsitikinti pažvelgę į nuotrauką, kuri buvo publikuota šių metų vasario mėn. 55-metis vyras sergantis l laipsnio diabetu neįsiklausė į medikų rekomendacijas, kad insulino įleidimo vietą reikia nuolat keisti  ir 31-erius metus insuliną leido praktiškai tik į dvi vietas abipus bambos.

Įsijungia užburtas ratas. Storėjame ir tuo pačiu alkstame. Esame priversti valgyti daugiau, nes organizme vyksta augimas, labai nemalonus mums – riebalinio audinio augimas. Taigi “augame” dėl to esame priversti daugiau valgyti ir patarimas “mažiau reikia ėsti” yra nei laiku, nei vietoje. Aukštas insulino lygis neleis mums mažiau valgyti. Pirma turime rasti kaip organizmą nuraminti, kad jis nebegamintų tiek daug insulino, o tada ir patarimo “mažiau reikia ėst” nebeprireiks…