Leptinas. Didžiausią kiekį leptino organizme sintetina riebalinis audinys.

Jau trečia kartą grįžtame prie diskusijos apie tai kodėl patarimas – mažiau valgyti ir daugiau sportuoti nėra veiksmingas. Praeituose straipsniuose diskutavome apie tai kad labai sunku ilgai (visą laiką) laikytis neprivalgymo strategijos, kad organizmas neskuba priimti tokio įpročio (pirmas serijos straipsnis). Diskutavome apie tai kas yra pirminė priežastis: storėjame daug, nes per daug valgome ar valgome per daug, nes storėjame (antras straipsnis). Šiandien giliau panagrinėsime vieno labai svarbaus hormono, kuris atsakingas už tai, kad mūsų apetitas nepradėtų krėsti pokštų – leptino funkcijas.

Leptinas yra tas gerasis vaikinas, kuris turėtų mums pasufleruoti, kad jau metas nustoti krauti atsargas ir laikas iš ten pradėti imti energiją. Jis tarsi sandėlininkas, kuris turi pranešti kada sandėliai prisipildo ir laikas juos pratuštinti. Leptinas organizme turi ir daugiau funkcijų, tačiau šiandien susikaupkime tik ties jo vaidmeniu reguliuojant apetitą.

Didžiausią kiekį hormano leptino gamina ir išskiria riebalinis audinys. Šio hormono pagrindinė užduotis – apetito slopinimas. Kuo daugiau į kraują išskiriama leptino, tuo stipresnis signalas smegenims. Signalas, kuris slopina mūsų norą valgyti.

Atrodo, kad viskas turėtų vykti labai paprastai: daugiau riebalinio audinio – daugiau leptino, daugiau leptino – mažiau apetito. Mažiau apetito – mažiau suvalgome. Mažiau suvalgome – lieknėjame. Pagal dabartinį pažinimo lygį manoma, kad tiksliai taip ir vyksta reguliacija gyvojoje gamtoje. Po priverstinio pasninko laikotarpių, pvz.: žiemą gyvūnai (ir mažiau civilizacijos paveikti žmonės) pradėję sočiai maitintis priauga šiek tiek svorio. Tuomet padidėjęs riebalinis audinys išskiria daugiau leptino, kuris savo ruožtu nuslopina apetitą, mažiau maisto medžiagų patenka iš išorės, dėl ko organizmas intensyviau ima naudoti tą patį riebalinį audinį. Riebalų sumažėja, apetitas susireguliuoja, pusiausvyra grįžta.

Tad kodėl ta pusiausvyra dingo tokiai didelei daliai žmonijos atstovų pastaraisiais dešimtmečiais? Kas nutiko? Gal riebalinis audinys nebegamina leptino? Mokslo žmonėms kilo tokia idėja ir jie sugalvojo, kaip leptino kiekį išmatuoti. Išmatavo ir nustatė, kad nutukusieji turi didžiulį kiekį leptino. Taigi sandėlininkas šaukia, kad sandėliai senai perpildyti, tačiau, deje, jo niekas negirdi…

Tai gal išsiderino mūsų smegenys, kad jos nebepriima leptino signalo? Gal kas nors trukdo tą signalą išgirsti? Atrodo, kad taip ir yra. Yra kitas “vaikinas” kuris šaukia garsiau negu “sandėlininkas” leptinas. Ir to vaikino vardas yra – insulinas.  Jis priešingai negu leptinas praneša, kad reikia krauti viską į sandėlius nesustojant. Ir tam jis turi labai svarią priežastį, nes kitaip juk mūsų tobulas organizmas jo neklausytų. Plačiau tai aptarsime kitame straipsnyje.