Taigi, kaip ten yra su višta ir kiaušiniu, kuris iš judviejų pirmas? Storėjame dėl to, kad per daug valgome? O gal valgome per daug dėl to, kad storėjame? Tai gali pasirodyti tuščias žaidimas žodžiais. Juk turime du akivaizdžius faktus: pirmasis – valgome per daug, antrasis – storėjame. Abu jie veikia vienu metu ir aiškiai yra susiję. Kaip ir logiška būtų manyti, kad daugiau suvalgiau, daugiau sukaupiau po oda (geresnis variantas) arba apie vidaus organus (blogesnis variantas).

Viskas būtų taip, jei ne vienas didelis BET…

Mūsų organizmas yra sutvertas taip, kad siekia išlaikyti pusiausvyrą. Pusiausvyrą (homeostazę) organizmas siekia išlaikyti visuose procesuose ir parametruose: virškinimas, kvėpavimas, šalinimas, temperatūra, kraujo spaudimas, cukraus kiekis kraujyje, kraujo prisotinimas deguonimi, rūgščių-šarmų balansas ir t.t.

Organizmas taip pat siekia išlaikyti pastovų kūno svorį. Pastovi kūno masė taip pat yra organizmo įgimto pusiausvyros siekimo objektas. Kad pastovaus svorio pusiausvyra būtų išlaikyta veikia visa eilė nervų sistemos ir hormoninių mechanizmų. Greičiausiai ne visi šiai dienai yra iki galo ištyrinėti ir aprašyti, tačiau bent dalies iš jų, pvz. hormonų:  leptino, insulino, grelino veikimo principai yra žinomi.

Savyje turime tobulą sistemą, kuri rūpinasi, kad laiku pajaustume alkį ir sotumą, kad suskaidytumėme ir įsisavintumėme tai ką suvartojome su maistu, kad į atsargas atsidėtume ne daugiau negu būtina. Pagal organizmo pusiausvyros principus apetitas neturi būti nei per mažas, nei per didelis. Jis turi būti tiksliai toks, kokio reikia, kad suvartotume reikiamą organizmui maisto medžiagų kiekį.

Kuomet apetitas mus verčia suvalgyti daugiau nei reikia pastovios kūno masės palaikymui? Vienas iš tipinių pavyzdžių būtų vaiko augimas. Sveikas kūdikis netrukus po gimimo pradeda augti. Jo kūno masė, kol jis tampa suaugusiu, didėja daug kartų. Ir mums net nekyla tokia mintis pasakyti, kad auga jis todėl, kad persivalgo.

Bandydami tuo principu paaiškinti vaiko augimą sukeltume aplinkinių juoką. Vaikas suvalgo daugiau negu jam reikia pastovios kūno masės palaikymui. Tai vyksta todėl, kad organizme vyksta augimas ir jo suvartojamo maisto poreikiai yra didesni negu, kad to reikėtų pastovios kūno masės palaikymui.

Skamba keistai, bet pabandykime pažvelgti į storėjimą per šią prizmę. Storėjimas juk taip pat yra augimas. Ne toks augimas kaip vaiko atveju. Proporcingai visas kūnas neauga, tačiau neabejotinai auga vienas iš audinių – riebalinis audinys. Vykstant šiam augimui kūno masė taip gali pasikeisti labai stipriai.

Pasaulį stebina ta aplinkybė, kad nutukimo problema žengia ne tik į išsivysčiusias šalis – ne tik ten, kur maistas yra lengvai prieinamas, kur yra jo perteklius ir didžiulė konkurencija gamintojų ir pardavėjų tarpe. Nutukimas sėlina ir ten, kur yra aiškus nepriteklius. Skelbiama, kad Egipte jau virš 30%, Pietų Afrikoje virš 25% visų suaugusių moterų susiduria su nutukimo problema. Apie nutukimo problemą jau prabylama tokiose šalyse kaip Namibija, Zimbabvė, Mauritanija ir kitos. Kaip paaiškinti tokią aplinkybę?

“… Mano priimamajame nuolat sutiksite akivaizdžiai nutukusias mamas laikančias ant rankų dėl prastos mitybos išsekusius mažylius…” /ištrauką iš JAV pediatro, dirbančio Afrikoje pastebėjimų/

Kaip taip gali atsitikti? Mama “apvalgo” savo kūdikį? Ir tai kai kuriose šalyse vyksta masiškai? Kas čia nutiko? Dingo motinystės instinktai, kurie neleisdavo mums net suabejoti vaikui atiduodant geriausią kąsnelį?

Paieškokime dar daugiau sumišimą keliančių pavyzdžių iš šalių, kur maisto nepriteklius ir nutukimo problema egzistuoja greta:

“… Nemaža dalis mano pacientų, kurie skundžiasi įvairias sutrikimais dėl nepakankamos ir nevisavertės mitybos yra nutukę, pasitaiko netgi tokių atvejų, kai organuose išsivystę negrįžtami pokyčiai sąlygoti maisto medžiagų trūkumo ir tuo pačiu pacientas vis dar tebeturi antsvorį ir aiškiai neproporcingą riebalų perteklių…” /Ištrauka iš Afrikoje savanorio misiją atliekančio bendrosios praktikos gydytojo pranešimo/

Vėlgi, daug klausimų sukeliantis pastebėjimas. Kūnas badauja ir tuo pačiu kaupia arba bent jau stengiasi išsaugoti riebalinį audinį. Šiuo atveju akivaizdžiai neveikia rekomendacija “valgyk mažiau”. Jie valgo nepakankamai ir daro tai ilgą laiką. Valgo nepakankamai ir nuo to kenčia jų sveikata, bet antsvorio problema jiems nėra svetima.

Ne vien skurstančiųjų pavyzdžiai verčia susimastyti. Turbūt visi, kas nors kiek gilinasi į lieknėjimo temą žino principą, kad jeigu skubėsi numesti kilogramus, imsi badauti ar “sėsi” ant ekstremaliai kalorijas ribojančios dietos, tai visų pirma neteksi organizmo skysčių, o antroje vietoje raumeninio audinio, lašinukai pajudės tik po to.

Na štai vėl skaičiuoklis rodo, kad parašyta gerokai virš 600 žodžių…

Kitą kartą grįšim prie mėginimo pažvelgti į problemą kitu kampu. Primenu, kad mūsų atveju “kitas kampas” yra bandymas apversti ir perfrazuoti giliai sąmonėje ir pasąmonėje įsišaknijusį teiginį – storėjam dėl to, kad per daug valgome ir pažvelgti į problemą visiškai kitaip – valgome per daug dėl to, kad storėjame. Dėl to, kad organizme dėl kažkokių priežasčių prasideda riebalinio audinio “augimas”, organizmas kažkodėl pradeda kaupti ir saugoti riebalus. Tai darydamas jis reikalauja suvalgyti vis daugiau ir daugiau. Kodėl organizmas “užmiršta” savo įgimtą savybę visame kame, tuo pačiu ir kūno masėje išlaikyti pusiausvyrą?