Puikiai suprantame automobilius, lėktuvus, kompiuterius, bet vis dar labai mažai žinome apie žmogaus funkcionavimą. Nenuostabu, išmanome tai ką esame sukūrę patys. O tai kas nėra mūsų pačių sutverta pažinimui pasiduoda sunkiau. Prireiks dar daug laiko kol žmogaus “komplektacijos sąrašas” ir “naudojimo instruksija” taps išsamūs. Na, o kol taip nutiks tenka atsirinkinėti iš daugybės “žmogaus instrukcijos juodraščių”, kurie dažnai vienas kitam prieštarauja.

Nesuskaičiavau tiksliai, bet atrodo, kad 99,9% besispecializuojančių dietologijoje teigia – Storėjame, nes suvalgome per daug, t.y. suvartojame daugiau kalorijų nei išeikvojame. Tokios pat  nuomonės laikosi ir visuomenė. Turintį antsvorio iš visų pusių apiberiame patarimais: “mažiau valgyk, daugiau sportuok”, arba p(ap)rastesne, internetinio komentaro formuluote: “mažiau reikia ėst”. Forma skiriasi, turinys tas pats.

Kas nors kartą bandė mažiau valgyti ir daugiau sportuoti labai gerai žino, kaip sunkiai tai yra padaroma. Nenuostabu, kad tik iki 5% žmonių po svorio numetimo sugeba ilgesniame laikotarpyje išlaikyti pasiektą rezultatą. Kodėl yra taip sunku mažiau valgyti ir daugiau sportuoti? Ar tikrai taip elgtis mums trukdo tik ydingi įpročiai?

Jei problema būtų įpročiuose tai, kaip paaiškinti tą aplinkybę, kad žmonėms pavyksta metus ir daugiau laiko laikytis “mažiau valgyk, daugiau sportuok” principu sudarytos programos, o vėliau jie ima ir kažkodėl palaipsniui ją apleidžia? Per tiek laiko juk jau turėjo išsiugdyti nauji naudingi įpročiai. Kaip nutinka taip, kad nauji įpročiai vėl nusilpsta, pasitraukia ir užleidžia vietą seniesiems?

Vadybos mokytojai mėgsta išskirti du matmenis: “daryti dalykus teisingai” ir “daryti teisingus dalykus”. Rezultatyvumas – tai mokėjimas „daryti teisingus dalykus“, o efektyvumas – „mokėjimas daryti dalykus teisingai“. Net ir labai teisingai, kruopščiai ir nuosekliai atliktas darbas neduos norimo rezultato, jei pats pradinis sprendimas, pasirinkimas ir suvokimas buvo neteisingas.

Taigi pažvelkime į šą problemą per vadybinę prizmę. Žinome keletą faktų:

  1. Norint atsikratyti nenaudingo įpročio reikia nebedaryti nenaudingo veiksmo. Pvz.:  nebegraužti nagų.
  2. Norint išsiugdyti naudingą įprotį reikia kurį laiką daryti naudingą veiksmą. Pvz.: valytis dantis.
  3. Tam tikrą laiką nedarant arba darant veiksmus įprotis “pasimiršta” arba “gimsta” (manoma, kad tai užtrunka apie tris mėnesius) ir vėliau jau elgesys tampa automatiniu ir papildomų pastangų nebereikia.

Dabar panagrinėkime kaip mums sekasi formuoti savo įpročius pagal principą “mažiau valgyk, daugiau sportuok“. Žemiau pateiskiu ištraukas iš pasisakymų apie tai, kaip sekėsi laikytis ilgalaikės mitybos programos sudarytos pagal minėtą principą:

“… pusę metų ištvėriau, viskas ėjosi labai gerai, numečiau beveik 15 kg. Paskui buvo vestuvės. Nutrūkau ir niekaip nebegaliu vėl pradėti. Nebegaliu žiūrėti į save, jau ataugau beveik visą numestą svorį, vos ne kiekvieną vakarą prisiekiu sau, kad rytoj… Nežinau kas man pasidarė, tiesiog nebegaliu…”

“…po gimdymo susiėmiau, dietologė sudarė man maitinimosi planą. Laikiausi beveik metus. Kad neapsileisčiau buvau įsigijusi metinį sporto klubo abonimentą. Pradžioje į klubą ėjau 3 kartus per savaitę, po keleto mėnesių – 2, po to kelias savaites dar prisiverčiau benueiti tik po 1 kartą. Su valgymu nutiko tas pats, vėl pradėjau persivalgyti ir ėsti saldumynus. Dabar sveriu jau netgi daugiau negu po gimdymo, neturiu aš valios…”

Tai, kaip jaunimas sako –  kame kampas? Viską darome teisingai. Nebepersivalgome (nekartojame nenaudingo veiksmo), maitinamės pagal planą, sportuojame (kartojame naudingus veiksmus) visa tai darome pakankamai ilgą laiko tarpą ir galiausiai vistiek kažkodėl nusilpstame, išsenkame ir nebeturime jėgų (valios) tai daryti. Juk per tiek laiko jau turėjo seni (persivalgymo ir tinginiavimo) įpročiai pasitraukti, o nauji (reguliarios ir saikingos mitybos, bei sportavimo) susiformuoti. Viską padarėme teisingai, o “teisingo rezultato” nėra.

Vadybos konsultanto išvada šiuo atveju labai trumpa ir aiški – jeigu darant dalyką teisingai siekiamas rezultatas negautas, reiškia buvo daromas neteisingas dalykas. Išeina taip, kad antsvorio problemos sprendimas pagal principą – valgyti mažiau, sportuoti daugiau nėra teisingas. 

Tai kodėl po galais mes vis bandome ir bandome ir bandome tuo pačiu nerezultatyviu būdu tą problemą išspręsti? Dėl vienos labai paprastos priežasties. Todėl, kad neteisingai suvokiame storėjimo priežastį. Todėl, kad manome jog storėjame, nes suvalgome per daug. O gal yra atvirkščiai, gal valgome per daug todėl, kad storėjame?

Tai kas vistik pirma? Višta ar kiaušinis? Pratęsime diskusiją kitą pirmadienį. Esu sau pasižadėjusi nerašyti straipsnių ilgesnių nei 600 žodžių. O šitas žodis jau 636-tas.