Sveiki Lieknieji,

Štai pagaliau ir aš, padrąsinta Donatos, nusprendžiau parašyti savo istoriją.

Mano gyvenime, kiek tik pamenu, kūnas visada priima suvalgytas kalorijas ir jas pasilaiko sau.

Vaikystėje ir jaunystėje buvo daugiau fizinės veiklos, aktyvumo, todėl didžioji dauguma tų kalorijų sudegdavo. Niekada nebuvau „liesa“, tačiau ir „stora“ niekas negalėjo pavadinti. Žodžiu, viskas buvo kaip ir norma. Šiek tiek vėliau, nustojus augti ir sumažėjus fiziniam aktyvumui užsidėjo keletas kilogramų, bet tai nebuvo bėda. Vėliau susilaukiau dukrelės, kilogramų dar prisidėjo šiek tiek, tačiau viskas tada dar atrodė kontroliuojama ir sugrįžtama. Kartas nuo karto pasilaikydavau kokios nors dietos, svoris nukrisdavo, vėliau sugrįždavo, kaip ir įprasta visoms dietoms. Tikriausiai tada susitaikiau su tam tikru, nelabai dideliu antsvoriu ir gyvenau per daug nekvaršindama sau galvos. Svoris ir laikėsi vietoje, nekrito, bet ir neaugo.

Vėliau, išvykome su šeima iš Lietuvos ir 5 metelius valgiau „užjūrio duoną“. Nežinau, galbūt ta „užjūrio duona“ turėjo kažko tokio labai blogo, o galbūt ir visai praradau saiką valgydama. Per tuos metus priaugau laaabai daug svorio. Ir vėl bandžiau dietas, piliules. Buvo begaliniai kritimai ir kilimai. Finalas – tikrai nekoks. Pargrįžome į Lietuvą – tėvai nepažino. Juokauju žinoma. Būtent tėvai pasiūlė man eiti „lengviausiu keliu“ – t.y. skrandį susimažinti operaciniu būdu. Prisiklausiau sėkmingų istorijų ir užsirašiau į konsultaciją pas chirurgą. Apžiūrėjo jis mane, davė sąrašiuką tyrimų, kuriuos reikėjo atlikti. O mano visas vidus tiesiog piestu stojosi prieš tą operaciją. Vidinis mano balsas rėkte rėkė – atsisakyk, nedaryk to! Juk tu gali pati!

Na, aš ir atsisakiau. Giliai širdyje visada žinojau, kad yra kelias, nesunkus ir neskausmingas, be kančios ir paprastas. Beveik prieš metus man atliko maisto toleravimo testą, pagal kurį sudarė mitybos planą. Buvau entuziastingai nusiteikus ir sąžiningai laikiausi plano. Tad po 2 mėnesių netekau 13 kg. Buvo šaunu, lėkiau kaip ant sparnų, mintyse jau skaičiavau, kiek sversiu dar po mėnesio, po pusės metų ir svajonė jau atrodė tokia apčiuopiama. Atėjo šventės – Kalėdos, Nauji, o po to ir kelionė į svečią šalį, kur buvo tiesiog neįmanoma neparagauti visų skanėstų. Aš labai nesigraužiau ir atleidau vadeles. Vis galvojau, kad, imsiuosi ir vėl maitintis pagal planą ir viskas susitvarkys. Tačiau taip lengva nebuvo. Tris kartus bandžiau imtis ir nesėkmingai. Keikiau save, kad esu bevalė. Nutirpę kilogramai pradėjo grįžinėti. Jaučiau, kad man labai reikia kažką daryti, tik nežinojau, ką tiksliai. Reikėjo pagalbos, tik nežinojau, kur jos ieškot.

Ir štai visai netikėtai sutikau Donatą, bendravome visai kitais klausimais. O aš pažinties proga į susitikimą atsinešiau dėžutę „Rafaelo“. Donata tada nusišypsojo ir pasakė „mes to nevalgome“. Aš kažkaip pasijutau nepatogiai. Juk čia man labiausiai reikėtų „tokių“ nevalgyti.

Tik vėliau, sužinojau ir tą kitą Donatos veiklos, susijusios su LG, pusę. Ir manau, kad atradau tą savąjį kelią.

Dabar – jau keturios savaitės, kaip aš šiame kelyje ir 4 kg nugaravo.

Svarbiausia man, kad tai galėtų tapti gyvenimo būdu ir gyvenimo norma. Svorį numesti galima įvairiais būdais. Tai tikriausiai jau žinome visi. Tačiau išlaikyti ilgalaikį svorio kritimą ir po to palaikyti norimą svorį, manau, tikrai nėra taip lengva. Čia, žinoma, kalbu apie tuos žmones, kurie kenčia nuo didžiulio antsvorio, kaip ir aš. Ir tokiems žmonėms keli mėnesiai pokyčių – tai tik kelio pradžia. Todėl ir kelio ilgis turi būti apskaičiuotas teisingai. Manasis kelias bus ilgas. Todėl noriu, kad jis būtų malonus ir man būtų smagu juo žingsniuoti į priekį. Ir tikiuosi, kad kelionę pabaigsiu visai kitu žmogumi – tiek kūnu, tiek ir protu bei siela.

Dėkoju Donatai, Martynui ir visiems, prisidėjusiems ir padedantiems tiems žmonėms, kuriems tokios pagalbos tikrai reikia. Tikiuosi, kad ir aš, aprašydama savo kelionę LG keliu galėsiu padėti kitiems dar tik besiruošiantiems juo žengti arba jau bekeliaujantiems.

Nuoširdžiai linkiu visiems geros nuotaikos ir sėkmės!

Žana

Nuotraukos šaltinis: inelegantunpremeditatedlife.blogspot.com